Istorijos iš Vilniaus praeities

04/02/2025

“Čia supirkėjos prekiauja ir rėkia - ir kiekviena kitu balsu. Ten vargšė moteriškė - stora ir raudona, apsidariusi jvairiaspalvių lopų skarmalais, jau pusiau išganyta, su puodeliu rankoje stenėdama dūlina prie baznyčios, kad ten išsėdėtų visas pamaldas - kaip kokia šieno kupeta. Čia žydai į sandorines muges suvažiavusius žmones ragina pirkti kepures, kalendorius, lietsargius. Ten valstiečiai, pro šalį važiuodami su malkomis, šluotomis, kėniais ar anglių pintinėmis, nusivožia kepures ir kryžiaus ženklu atiduoda pagarbą stebuklingajam Dievo Motinos paveikslui. Moterys su vaikais ir pamaldūs žmonės skuba į rytines pamaldas pas basuosius karmelitus, dešinėje varpelis kviečia į Aušros Vartus.”

🔹Šio teksto autorius Eustachy Tyszkiewicz (Eustachijus Tiškevičius) mūsų šalyje dažniau minimas kaip vienas iš Senienų muziejaus XIX a. Vilniuje įkūrėjas. Jis domėjosi istorija, archeologija, numizmatika, buvo puikiai įvaldęs ir plunksną. Beje, jo brolis Konstanty (Konstantinas) buvo surengęs ekspediciją Nerimi ir parašė apie tai knygą.

🔸Citatos iliustracijoms parinkau dailininko Artur Bartels, su kuriuo bendravo savo metu Eustachy, piešinius ir jo kito amžininko - Józef Oziębłowski litografiją.

09/11/2024

🔹Vos už kelių kilometrų nuo Nemenčinės, važiuojant Pabradės link, yra įsikūrusi Raudondvario (Czerwony Dwór) gyvenvietė. Kažkada ši teritorija priklausė didiesiems kunigaikščiams, XIII a. ją valdė kelios bajorų šeimos, vėliau ji perėjo vyskupo Ignacy Massalski nuosavybėn. Jau nuo tų laikų dvaro inventoriuje buvo minima nemažai pramoninių objektų - čia veikė alaus darykla, malūnai, lentpjūvės, plytinės. Dvaro žemėse tuo metu buvo keturios užeigos, kuriose priekiauta ir dvaro bravore pagamintu alumi.

🔸1801 m. į dvarą atsikraustė naujas šeimininkas - Jekaterina II (gal jos sūnus Pavel I?) padovanojo jį carinės rusijos karininkui Ignacy Parczewski. Dvarininkas su žmona Salomea užaugino keturis vaikus - Aleksander, Antoni, Konstanty ir Róża.
Konstanty buvo 1831 m. aktyvus sukilimo dalyvis, po jo žlugimo priverstas emigruoti į Prancūziją, iš kurios taip ir negrįžo į tėvynę. Róża buvo anuomet žinoma dailininkė, kurios darbai eksponuoti ir Ermitaže.

🔹Aleksander 1836 m. dvare įsteigė alaus gamyklą, kurią K. Tyszkiewicz savo knygoje “Neris ir jos krantai” apie 1857 m. surengtą ekspediciją Nerimi apibūdino kaip “labai dideliu mastu veikiančia - porteriu, bavariškuoju ir kitokiu alumi Vilnių ir pusę Lietuvos aprūpinančia”. Iš tiesų, Parčevskių bravoras konkuravo tuomet su didžiausiais Vilniaus gubernijos aludariais - V. Šopeno ir I. Lipskio gamyklomis, mieste veikė 23 jam priklaususios aludės.

🔸XIX amžiaus antroje pusėje Parčevskių šeima pasistatė gražius mūrinius rūmus ir nemažai įvairių ūkinių pastatų (tvartų, arklidžių, kt.) Ko gero, šiuo laikotarpiu buvo pastatyta ir raudonų plytų alaus darykla. Aleksander buvo vienas ir iš dabartinės Nemenčinės bažnyčios fundatorių. Prie jos 1854 m. Parčevskiai pastatė mūrinę šeimos koplyčią, kurioje šios šeimos nariai atgulė amžinam poilsiui.

🔹Po Aleksander mirties Czerwony Dwór priklausė jo palikuoniams, vienas jų - Ignacy Parczewski (Ignotas Parčevskis) mums dabar žinomas kaip nekilnojamo turto vystytojas XIX-XX a. sandūroje (ar atsimenate Parčevskio namus?) 1939 m. gamykla buvo nacionalizuota, tarybiniais metais čia buvo isikūrusi “Tauro” alaus gamykla.

Dabar dvaras labai apleistas, liūdina griūvantys pastatai ir jų likučiai. Nebeliko ir kažkada buvusio 300 medžių s**o.

13/07/2024

Manoma, kad popierius Verkių dvaro teritorijoje pradėtas gaminti dar 16-jame amžiuje. 17-ojo pabaigoje Vilniaus vyskupas K. K. Brzostowski čia įkūrė popieriaus fabriką, jis minimas ir po šimtmečio vyskupo I. J. Massalski užrašuose.

1833 m., jau rusijos carinės imperijos valdymo laikais, tuometinis dvaro savininkas Stanislovas Jasinskis išnuomojo tuščią sklypą Papiernioj dviems pirkliams, kurie jame iki 1834 m. pastatė daugumą naujo popieriaus fabriko pastatų, 1836 m. fabrikas ėmė veikti. Iš techninių įrengimų turėjo skudurų virimo katilą, du holenderius (malūnus) ir popieriaus lakštų spaudimo presą. 1850 m. fabrikas nukentėjo nuo gaisro, bet buvo atstatytas ir 1854 m. vėl veikė.

19-ojo a. antroje pusėje fabrikas priklausė jau kitiems pirkliams, tuo metu jis tapo didžiausia ir geriausiai įrengta rusijos imperijos vakarinių gubernijų įmonė, kuri per metus pagamindavo 1300 tonų rašomojo, techninio ir rūkomojo popieriaus. 20-ojo amžiaus pradžioje čia buvo įvesta elektra.

Vėliau fabrikas dar ne kartą buvo niokotas gaisrų, karų, dirbo su pertrūkiais. Sovietmečiu fabrikas buvo atstatytas, ne kartą rekonstruotas, modernizuotas, pristatyta naujų pastatų. Veiklą baigė 2009 m.

Šiandien buvusio fabriko teritorijoje pasitinka kažkokio seno mechanizmo detalė su užrašu “1834 m.”, žyminti statybų pradžią. Yra du statiniai, įtraukti į kultūros paveldo registrą - namas ir kaminas. Stovi išlikę du seni mediniai pastatai - gal valgykla ir darbuotojų susibūrimo vieta? Kiti pastatai pritaikyti šiuolaikinėms įmonėms, arba nugriauti - jų vietoje stovi gamybiniai angarai. Išvažiuojant iš teritorijos dar tebestovi automobilių svėrimo punktas.

21/06/2024

Mėgstu šiltomis vasaros dienomis pasivaikščioti po Rasų koloniją ir jos apylinkes. Dabar čia daugelis namų gražiai sutvarkyti, kiemuose ir gatvelėse žaliuoja brandūs medžiai. Nežiūrint to, kad šalia yra geležinkelis, tvyrauja beveik ideali tyla. Nuostabi vieta gyventi 🙂

Prieš keletą savaičių lankantis, nusileidome Balstogės gatve žemyn. Jos pabaigoje žvilgsnį patraukia namas su bokšteliu (keista, kad adresas P. Višinskio g. 27). Jis nepriklauso Józef Montwiłł statytai kolonijai, nors labai panašus pagal stilių į jos namus. Pasirodo, profesoriui Aleksandrui Mušnikovui vilą projektavo Augustas Kleinas, tas pats architektas, kuris dirbo ir Montwiłł užsakymu tuo pačiu metu. Prabangiai įrengta vila iškilo 1903 m., joje įrengti klozetai, vonios - tuo metu tai buvo naujovė mūsų mieste.

Aleksandr Mušnikov (1849-1909) buvo carinės rusijos karo teisininkas, mokslininkas. Mokėsi ir dirbo Peterburge, Varšuvoje. Parašė nemažai veikalų apie karo teismų praktiką. 1901 m. buvo paskirtas į Vilnių Karo apylinkės teismo teisėju (Виленский военно-окружной суд). Po penkerių metų, kaip dabar sakytume, išėjo į pensiją. 1907 m. tuometiniame Vilniuje išleido kadetų įstatus (pavarčiau įdomumui - nuoroda komentaruose).

Nežinia, kaip klostėsi vilos likimas po A. Mušnikovo mirties. Gal jis neturėjo palikuonių? O gal ir turėjo, bet jie per Pirmąjį pasaulinį karą pasitraukė į rusiją? KPD byloje apie šį namą radau įdomią 1932 m. nuotrauką (dar nėra Drujos gatvės), kurioje yra prierašas, kad namas tuo metu jau buvo daugiabutis. Gaila, kad Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos nežino tikslaus šios nuotraukos šaltinio. Peržiūrėjau 1932 m. Słowo numerius, nieko neradau.

Gal Jūs turite daugiau žinių apie šio namo istoriją?

18/05/2024

🔹1938 m. gegužės 21 d., penktadienis, Zakretowa 32… Maloni vakaro šiluma, ryški medžių žaluma, žydinčių kaštonų žvakės, baltos ievų ir purpurinės alyvų kekės džiugina grožiu ir svaiginančiais kvapais. Namo languose degančios šviesos švelniai atsispindi medžių lapuose. Pro pravirus langus sklindantys patefono plokštelių muzikos garsai ir žmonių balsai susimaišo su gamtos kvapais, papildydami romantišką vakaro atmosferą. Šįvakar Miesto teatre Pohulankoje įvyko vodevilio “Królowa Przedmieścia” premjera, ta proga daktaras Jan Janowicz pakvietė į savo namus gausų būrį aktorių ir bičiulių…

🔸Taip įsivaizduoju vieną dieną iš dab. Čiurlionio g. 66 namo buvusių šeimininkų istorijos. Tarpukary iš 1863 m. sukilimo malšinusio valdininko palikuonio Aleksandro Božerianovo perimtame plote, gražiai apaugusiame miškais, buvo suformuoti individualiai statybai skirti sklypai, išgrystos naujos gatvių atkarpos. Gydytojas J. Janowicz naujai pastatytame septynerių kambarių name, sublokuotame su Józef Milewski dvejų butų namu, įsikūrė 1937 m. (arch. M. Cholemas).

🔹J. Janowicz buvo labai charizmatiškas žmogus, jo name dažnai rinkdavosi menininkai, muzikantai, intelektualai ir kiti kultūros veikėjai. Gydytojo aistra buvo buravimas - jis mėgo Trakų ežerus, plaukė ir fiorduose. Per visą savo gyvenimą Wilno/Vilniuje nuo 1922 m. iki 1945 m. jis turėjo aktyvią chirurgo-urologo praktiką - dirbo privačiuose kabinetuose Rožių alėjoje, dab. Odminių g., Savičiaus ligoninėje (sovietmečiu venerologinėje), Vilkpėdės ligoninėje.

🔸Antrojo pasaulinio karo metu gydytojui du kartus stebuklingai pavyko išsigelbėti nuo nacių egzekucijų. Pirma jis buvo suimtas, kaip vienas iš 100 įtariamųjų už koloboranto Mariano Padabo nužudymą. Tą kartą naciai pasirinko 10 aukų. Kitą kartą jis žydų kolonoje, vedamoje iš geto į Panerius, pamatė neseniai savo operuotą sunkios būklės pacientą. Pribėgęs prie konvojaus, bandė aiškinti, kad ligoniui negalima vaikščioti. Apsauginis jam liepė paimti senuolį ant nugaros ir nešti į tariamą darbo vietą, ką jis ir padarė. Paskutinę akimirką gydytoją nuo žūties išgelbėjo tuomet nacių valdomos ligoninės direktorius, sužinojęs apie įvykį iš visa tai mačiusiusos slaugytojos.

🔹1945 metais gydytojas su šeima buvo priverstas palikti Vilnių, apsigyveno Olštyne. Ten jis yra iki šiol garbinamas už pasiekimus medicinos praktikoje. Už pagalbą žydams okupacijos metais daktarui Janowicz po mirties buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.

🔸Nuo 1962 m. šiame name gyveno A. Sniečkus. Pasakojama, kad jis mėgdavo ramybę, dažnai sėdėdavo namo kieme po kaštonu ir mąstydavo. Tas kaštonas ir dabar tebeauga.

27/04/2024

III dalis

1944 m. gruodžio vieną paskutinių dienų gydytojas A. Libo išėjo iš repatrijuojamų į Lenkiją punkto K. Kalinausko gatvėje. Formalumai sutvarkyti - dabar visa šeima, susijungusi po karo, galės išvykti į Lodzę. Gydytojas su ašaromis akyse pažiūrėjo į buvusį savo namą - kai kur vis dar išdaužti po liepos mėnesį vykusių bombardavimų langai, nebeliko ant palangių dukrų paliktų žaislų, apleistas sodas. Kažin, kas dabar ten gyvena? Pylimo gatvėje matėsi vos vienas kitas praeivis, visas miestas dabar ištuštėjęs. Aplinkiniai pastatai žiūri langų kiaurymėmis, riogso juodi griuvėsiai. Gydytojas ir vėl mintyse išgyveno karo metą…

Paskutinė diena, kurią jis kartu su šeima praleido savo name, buvo 1941 m. rugpjūčio 28-oji. Kitą dieną gydytoją suėmė gestapo, įtariant bendradarbiavimu su lenkų-žydų teroristine organizacija. Žiaurūs tardymai Lukiškių kalėjime tęsėsi du mėnesius, kol už auksą, iškastą iš po obels, augusios sode prie šeimos namo, jį išleido.

Išleido… į getą, kur tuo metu jau buvo jo žmona Vera ir abi dukrelės - devynerių metų Liuba ir šešiametė Sofija. Didžiulis skausmas suspaudė gydytojo širdį, prisiminus masines geto kalinių žudynes. Gerai, kad mažąją Sofiją pavyko paslėpti pas pažįstamus, taip apsaugant ją nuo geto sunkumų ir sunaikinimo. Darbas atsidūrusioje gete žydų ligoninėje, “Kailio” gamykloje… Žmonos Veros vaikų ūgdymas gete įsteigtoje muzikos mokykloje, jos vaidinimai geto teatre… Su begaliniu dėkingumu pagalvojo apie kunigą Juozą Stakauską, mokytoją Vladą Žemaitį ir vienuolę Mariją Mikulską, gelbėjusius gydytojo šeimą kartu su nedidele kuopele kitų žydų benedektinių (Šv. Kotrynos) vienuolyne nuo geto sunaikinimo paskelbimo iki 1944 m. liepos vidurio. Prisiminė ir 15-jų vestuvių metines, kai padovanojo žmonai Verai šiltą sveikinimo atviruką, papuoštą širdutėmis…

—

Gydytojas A. Libo su šeima išvyko iš Vilniaus į Lodzę 1945 m. Prieš išvykdamas į Izraelį jis dar kartą lankėsi Vilniuje 1958 m. Lenkijoje ir Izraelyje jis dirbo bendros praktikos gydytoju. Ar ten jis susikūrė naują iš pacientų ausų iškrapštytų daiktų kolekciją?

Visas šio namo istorijos pasakojimo dalis rasite, paspaudę nuorodą .

03/04/2024

II dalis

1939 m. rugpjūtį Wilno buvo intensyviai ruošiamasi karui - paskelbta mobilizacija į kariuomenę, karo reikmėms rekvizuotas visas miestiečių transportas, net dviračiai. Mieste pradėjo trūkti cukraus, vėliau mėsos, duonos, prie maisto parduotuvėlių nusitęsė eilės. Visur jautėsi išgąstis…

Rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Nors labiausiai buvo atakuojama sostinė, teko ir Wilno – danguje ūžė aeroplanai, vyko bombardavimai, šaudė priešlėktuvinės patrankos. Namų langai buvo užklijuoti kryžmai popierinėmis juostelėmis, saugant juos nuo bombų smūgių. Gatvėse vis daugiau matėsi iš kitų Lenkijos vietovių atklydusių žmonių, baikščiai besidairančių jiems nepažįstamame mieste. Gydytojas A. Libo dalį savo kabineto Mała Pohulanka 3 užleido iš Warszawos pabėgusiam stomatologui Józef Lifszyc.

Po nepilnų trijų savaičių nuo karo pradžios, prisidengiant neva rūpesčiu dėl be vyriausybės globos likusios valstybės, į Lenkiją, taip pat ir į Wilno, įžengė sovietų armija. Spalio mėnesį Lietuvai buvo sugrąžintas Vilnius.

Kitąmet birželį sovietai antrą kartą okupavo Vilnių, gana greitai paskelbta nacionalizacija. Namai, kurių plotas viršijo 220 kv. m, perimti valstybės žinion, pradėta taikyti 9 kv. m. gyvenamo ploto suaugusiam žmogui norma. Be to, privačios praktikos gydytojų kabinetai, kaip nesuderinama su ”tarybinio piliečio morale“ veikla, taip pat nacionalizuoti. Vienu mostu netekti namų, darbo - tai buvo didžiulis smūgis 50-mečiam gydytojui. Jis bandė skųsti šį sprendimą, grįsdamas tuo, kad iš savo veiklos nesiekęs užsidirbti, tik teikęs žmonėms paslaugas.

Šiandien galime tik spėti, kiek ploto iš 270 kv. m. paliko gydytojo šeimai, ar jis galėjo tęsti praktiką. Ko gero, jam, kaip ir kitiems Vilniaus privatiems medikams, sovietai leido įsidarbinti sveikatos apsaugos sistemoje už valdišką algą, o gražiame jaukiame name apsigyveno nemažai naujų kaimynų.

(Bus tęsiama. 1-ą namo istorijos pasakojimo dalį rasite, paspaudę nuorodą )

27/03/2024

I dalis

1939 m. saulėta šilta pavasario diena… Daktaras įdėjo į savo gausią kolekciją ką tik iš verkiančio mažamečio ausies ištrauktą karoliuką. Žino, kad jo jaunesnioji keturmetė dukra nori su šiuo vaikiuku pažaisti, bet jis yra pacientas, tad nevalia tai daryti. Palydėjęs klientus, daktaras pravėrė kabineto langą, apžvelgė erdviame sklype įrengto s**o jau bundančius augalus. Akmenimis grįsta Zawalna gatve link stoties nudardėjo vežiko lengva karieta su keleiviu, skubančiu iš Žoržo viešbučio į geležinkelio stotį. Pasigirdo arbono, vykstančio reguliariu maršrutu nuo netoliese Pohulankoje stovinčios cerkvės iki Tramwajowa gatvės, motoro garsas. Su dukra gydytojas pažais sekmadienį, kaip įprasta…

Otolaringologas Aleksander Libo kartu su žmona operos dainininke Vera (beje, kilusia iš žinomos Šabadų giminės) sklypą Mała Pohulanka (dab. K. Kalinausko) g. 3, įsigyjo 1935 m. Abu jie gimė dar rusijos carinės valdžios valdomame tuometiniame Vilniuje. Aleksander gydytojo praktiką mieste pradėjo 1918 m., nuomavosi butą Zawalna g. 22 (dab. 20).

Namą sklype tarp Žygimanto Augusto gimnazijos ir gamtininkų stoties, kur tuomet dar buvo zoologijos sodas, projektavo tarpukariu žinomas Wilno architektas Icchok Smorgoński. 1938 m. gydytojas su žmona ir dviem dukromis įsikūrė naujame būste. Jame buvo įrengti keturi 4-ių kambarių butai - antrame aukšte gyveno Libo šeima, gydytojas buvo įrengęs kabinetą. Kiti du keturių kambarių butai buvo nuomojami, pusrūsyje įrengtas nedidelis sargo, gal ūkinio darbuotojo butukas, nes namas buvo šildomas krosnimis.

1939 m. pavasarį jau tvyrojo karo nuotaika, suiro Čekoslovakija. Tais pačiais metais rugsėjį nacinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Keitėsi ir gydytojo Libo gyvenimas…

(Bus tęsiama. )

01/03/2024

🔸Skaitydama kažkurią knygą, užsikabinau už frazės - “skandalingos Kirkoro vedybos su Majewska”. Daugeliui dabartinių Vilniaus praeities tyrinėtojų Adam Honory Kirkoras žinomas tik iš jo veikalo “Pasižvalgymai po Vilnių ir jo apylinkes”, tad nutariau pasidomėti tų vedybų istorija.

🔹1845 m. Vilniuje vyko skandalingi įvykiai, gausiai aptarinėjami aukštuomenės salonuose - žinomas visuomenės veikėjas A. H. Kirkoras užmezgė romaną su Viniaus teatro aktore Helena Majewska, po kurio laiko ją vedė. Anuomet aktorių profesija nebuvo garbinga. Žinoma, scenos žvaigždėmis žavėjosi, kartais finansiškai remdavo, jos būdavo aukštuomenės salonų puošmena. Tačiau priimti aktorius į savo luomą buvo neįprasta, jie buvo prilyginami prie tarnų.

🔸Aktorės karjerą Helena pradėjo 1843 metais - režisierius Józef Surewicz ją pakvietė į Vilniaus miesto teatrą, kaip vieną geriausių Varšuvos Dramos mokyklos mokinių. Iš pradžių ji gaudavo berniukiškus, naivius vaidmenis, tačiau netrukus pradėjo vaidinti įsimylėjėles populiariose to meto dramose. Pasižymėjo lengva vaidyba, geru tarimu, grožiu, tad greitai turėjo daugybę gerbėjų iš aukštesnių visuomenės sluoksnių. A. H. Kirkoras tuomet buvo turtingas žmogus, plačių interesų - publicistas, archeologas, leidėjas, redaktorius, teatro apžvalgininkas, turėjo nemažai pažinčių Vilniaus mokslo, literatūros ir politikos pasaulyje, tad po vedybų 1846 m. Helena paliko teatro sceną.

🔹1852 m. Kirkorų pora susipažino su tuo metu Vilniuje gyvenusio rašytojo, poeto Władysławo Syrokomlos šeima. Susiklostė gražūs santykiai, kurie tęsėsi ir poetui persikėlus į provinciją (į Bareikiškes). Ten jis atsidavė poemos “Margiris” rašymui. Kūryba labai išsekino silpnos sveikatos Syrokomlą - 1854 m. užbaigęs poemą, jis susirgo tuberkulioze. Reikėjo nuolatinės medikų priežiūros, kurios jis negalėjo gauti Bareikiškėse, tad persikelė į Vilnių ir gyveno pas Kirkorus. Ligos metu Helena tapo švelnia poeto slaugytoja ir globėja (jai - 26 m., jam - 31 m.). Vėliau A. H. Kirkoras rašė: „Pusantro mėnesio Heleną visiškai suartino su sergančiu poetu ir jos širdyje užaugino jausmą, kuris, vyrui pasveikus, virs meile.“

🔸Syrokomla pasveiko ir grįžo į Bareikiškes, santykiai su Kirkorų šeima tebebuvo artimi. 1856-57 m. A. H. Kirkoras dažnai išvykdavo su reikalais už Vilniaus ribų. Tuo metu poetas kone kasdien atvykdavo į Vilnių ir susitikdavo su Helena. Kirkoras nenutuokė, kad tariamai nekaltas jo žmonos flirtas su Syrokomla pavirs jų beprotiška meile. 1857 m. poetas paliko šeimą ir persikėlė į Vilnių, po kelių mėnesių ir Helena išsikraustė iš vyro namų.

🔹Syrokomlos romanas su Kirkorowa labai sujaudino Vilniaus bendruomenę, sklido gandai, apie tai buvo kalbama visuose Vilniaus salonuose, kurių durys įsimylėjėliams tapo uždarytos. Helena nusprendė grįžti į sceną, tačiau į Vilniaus teatrą jos nepriėmė. Ji išvyko į Lenkiją, kur galėjo įgyvendinti savo norą. Poetas kurį laiką sekė jos pėdomis, bet ir ten būta skandalų. Tačiau tai jau ne Vilniaus istorija.

🔸Pabaigai pridursiu: Adam po skyrybų vedė dar kartą; Helena Lenkijoje pamiršo poetą, dalyvavo 1863 m. sukilime ir buvo ištremta į Sibirą, kur vėliau ištekėjo už kito tremtinio; Władysław grįžo į Bareikiškes, išgyveno depresiją po išsiskyrimo su Helena, mirė Vilniuje.

🔹Štai tokia istorija iš vienos frazės 🤔

🖼️
Namas, kuriame mirė W. Syrokomla, dab. B. Radvilaitės g. Napoleon Orda, 1875 m.
Istorijos herojai iš eilės: A. H. Kirkor, H. Kirkorowa, W. Syrokomla.

23/01/2024

28/12/2023

🗞️ Mėgstu kartais virtualiai pavartyti Vrublevskių bibliotekos skaitmenizuotus senus laikraščius. Šį kartą tai 1847 m. gruodžio 30 d. išleistas Виленскiй вѣстникъ / Kuryer Wileński - oficialus to meto Rusijos imperijos leistas laikraštis.

🔹 To meto vilniečiams laikraštis pranešė apie Stanisławo Moniuszko operos “Halka” premjerą, įvykusią gruodžio 20 d. Jos koncertinė dvejų dalių versija buvo parodyta kompozitoriaus uošvio Miulerio name, kur tuo metu Stanisław gyveno su šeima, Vokiečių gatvėje. Šis namas tuomet garsėjo kaip viena populiariausių visuomenės pramogų vieta.

🔸 Kūrinyje pasakojama istorija apie valstiečių kilmės merginą, įsimylėjusią bajorą. Bet jis veda kilmingą moterį, nors ir myli Halką. Sunkūs jos išgyvenimai - išduota, stebi mylimojo santuoką bažnyčioje su kita, laidoja judviejų vaiką. Galiausiai – nusprendžia nusižudyti pati. Operos libretas buvo perdarytas vėliau nė kartą.

🔹 Operą atliko mėgėjai, nes tuo metu Vilniuje trūko profesionalių dainininkų, nebuvo ir dekoracijų. Tačiau laikraštyje labai gražiai aprašomas atlikimas. Renginys paliko didžiulį įspūdį vilniečiams muzikos gerbėjams.

🔸 Pilna sceninė operos versija Vilniuje buvo parodyta 1854 m. miesto teatre - dab. Rotušės pastate. Skaičiau, kad tuometinių vilniečių buvo nepalankiai įvertinta. Moniuszko ją dar kartą perdarė ir jau 1858 m. opera sulaukė triumfo Varšuvoje, vėliau ir kitose šalyse. Ši opera laikoma Lenkijos nacionalinės operas pradžia, iki šiol yra populiari tos šalies teatruose. Mačiau, kad Varšuvoje Karališkoje operoje vasarį bus rodoma ir vilnietiška pirminė versija.

🗞️ https://elibrary.mab.lt/bitstream/handle/1/3050/224061-1847-101.pdf?sequence=101&isAllowed=y

📷
S. Moniuszko partitūros fragmentas, iš interneto platybių.
Miulerio namas Vokiečių g. 26 iš http://vilnius21.lt