30/01/2016
Paprastai biografijos rašomos apie žmones, bet taip jau išėjo, kad šįkart pagrindinis (bet ne vienintelis) rašinio subjektas - pastatas. Taip, tas pats iš albumo „Namas su praeitim“. Faktų ir nuogirdų paieškos buvo visai neplanuotos, tačiau informacija pati pradėjo sunktis per visus įmanomus plyšius, taigi pabandžiau ją šiek tiek apsisteminti ir, nors įvairių šaltinių pateikiami duomenys skiriasi, išdėstyti daugmaž chronologiškai, o gal sinchroniškai, nežinau.
Pradedam. Kadangi dėl pastato atsiradimo kaltas vienas žymiausių XIX amžiaus Vilniaus fotografų Juozapas Čechavičius, tai nuo jo ir pradėkim. Būtent jis tą namą sau susirentė 1868 m. Vieta - Gedimino kalno papėdė, vadinamasis Veršynas. Čia J. Čechavičius jaukiai gyveno su žmona Ana ir jos vaikais, be to, čia veikė ir jo fotoateljė. Beje, tai buvo jau ne pirmoji jo darbo vieta Vilniuje. 1863 m. Vilniaus generalgubernatorius J. Čechavičiui davė leidimą atidaryti portretinę studiją. Tikriausiai būtent jos vaizdas yra užfiksuotas nuotraukoje (žr. albume), o stovėjo ji, kaip nurodoma būtent šiam menininkui skirtoje FB paskyroje, tarp Sluškų ir Kosciuškos gatvių, kur dabar stovi naujų keliaaukščių namų kvartalas. Bet gal kas galėtų patikslinti, ar tikrai viskas taip (įvairiuose šaltiniuose nurodomos datos nesutampa, todėl čia gali būti neatitikimų).
Tuometei valdžiai namas nepatiko, buvo siūloma jį griauti, tačiau J. Čechavičiaus interesus ėmė ginti jo bičiulis architektas N. Čiaginas. Namas ne nugriautas, o perkeltas, bet jau po N. Čiagino mirties, vadinasi, ne anksčiau kaip 1909 m.
Dabar trumpas atokvėpis ir lyrinis nukrypimas, nesusijęs su aptariamuoju namu, bet įdomus tiems, kas N. Čiagino vardo nemini savo kasdienėje kalboje. Taigi, garsus ir garbus architektas jis buvo. Priprojektavo tiek, kad tik spėk gaudytis. Be kita ko, susiprojektavo namelį ir sau su žmonike, kotedžėlį. Dabartinis jo adresas – Teatro g. 3. N. Čiagino palikuonys pastatą susigrąžino, ir šiuo metu čia veikia restoranas „Čagin“ – visi ten ryt pietų susitinkam ;)
Grįžtam prie rimtų dalykų. Mirė J. Čechavičius 1888 m. ir, mėgindami suprasti tolesnę namo dalią, dabar jau minėsime Vincentą Slendzinskį. Idant geriau suprastumėte jo santykį su J. Čechavičiumi, tarp kitko paminėsiu, kad gimęs jis 1838 m. Asmenybės būta ne tik meniškos, bet ir maištingos. Sudalyvavęs 1863 m. sukilime turėjo ilgam palikti Lietuvą. Leidimą grįžti į Vilnių gavo 1883 m. Šitoj vietoj mano faktai baigiasi ir lieka tik nuotrupos ir nuogirdos.
Kadangi V. Slendzinskis jau buvo Vilniuje, o J. Čechavičius dar buvo šios žemės gyventojas, veikiausiai jie kažkaip susitiko, na, bent jau J. Čechavičiaus žmona su V. Slendzinskiu tai tikrai susitiko, nes vėliau, po fotografo mirties, jiedu susituokė. Kadangi garsių menininkų žmonos yra mažiau svarbios negu tų menininkų šešėliai, tai informacijos apie jas beveik neturiu. Bet, žiū, pora visai intriguojančių faktelių: 1888 m. mirė J. Čechavičius; 1889 m. rudenį pasaulį išvydo mažasis Slenzdinskių Liudomirėlis. Klausiu, ar gali būti, kad garsiosios Slendzinskių dinastijos palikuonio mama – ta pati A. Čechavičienė? Atsakykite, jei žinote. Ačiū.
Grįžtame prie namo reikalų. Fotografas Janas Bulhakas nurodo, kad 1889 m., po J. Čechavičiaus mirties, namas buvo nugriautas, tačiau, matyt, jo šaltiniai klydo. Jei tikėsime, kad namas perkeltas 1909 m., t. y. tais pačiais, kuriais V. Slendzinskis mirė, peršasi išvada, kad nei vienas iš minėtų menininkų į Šnipiškes perkeltame name negyveno. Tai, kad vienas iš V. Slendzinskio paveikslų vadinasi „Vilniaus panorama nuo Šnipiškių“, dar teikė vilties, kad gal gerbiamo menininko kojos trypė Šnipiškių žemę skersai ir išilgai, tačiau, ko gero, taip nebuvo.
Atsipalaidavimui kelios gražios nuotraukos.
