Quel est le site Web ?

https://www.facebook.com/1565080080460359/

Gidė Vykinta

Kelionių idėjos po Belgiją, Prancūziją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją. Padedu planuoti keliones. Šioje srityje susilieja du mano pomėgiai: istorija ir kalbos.

Džiaugiuosi galėdama pasidalinti savo žiniomis su kitais žmonėmis. Rengiu temines ekskursijas ir bendradarbiauju su kelionių agentūromis. Ekskursijas vedu lietuvių ir prancūzų k. Deja, šia veikla užsiimu, kai turiu laisvo laiko. Tai yra mano papildomas užsiėmimas ir poilsis.
Čia taip pat rasite įdomių istorinių straipsnių ir informacijos, kuri aktuali keliaujantiems po užsienio šalis.

10/07/2026

LT/FR
🇧🇪 Artėjant Belgijos nacionalinei dienai
Žinojau, kad 1830–1831 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilėliai netiesiogiai padėjo Belgijai iškovoti nepriklausomybę, o vėliau dalis jų prisidėjo prie jaunos Belgijos kariuomenės kūrimo.
Bet štai – bingo! Tarp jų radau ir savo vienuoliktos eilės pusbrolį iš Nemeikos Kormultaičio (Jaugelių giminės šakos) – Pranciškų Šemetą (kraujo giminystė).
Žemaitijos sukilėlių vadas ir majoras, pasitraukęs į Vakarų Europą, tapo Prancūzijos maršalo Étienne’o Maurice’o Gérard’o štabo nariu. Kartu su kitais karininkais jis prisidėjo rengiant Antverpeno tvirtovės užėmimo planą. 1832 m. tvirtovę užėmus ir perdavus Belgijai, jauna valstybė galėjo galutinai įtvirtinti savo pozicijas.
Taigi mano tolimas giminaitis ne tik kovojo už Lietuvos laisvę, bet ir prisidėjo prie to, kad Belgija taptų stipria ir nepriklausoma valstybe.
Kartais genealogija pateikia tikrai neįtikėtinų staigmenų: šiandien gyvenu Belgijoje, o beveik prieš du šimtus metų mano giminaitis padėjo kurti jos istoriją. 🇱🇹🤝🇧🇪

FR
🇧🇪 À l’approche de la fête nationale belge…
Je savais que les insurgés lituaniens et polonais de 1830–1831 avaient indirectement aidé la Belgique à conquérir son indépendance et que certains d’entre eux avaient ensuite participé à la création de la jeune armée belge.
Mais voilà… bingo ! Parmi eux, j’ai retrouvé mon cousin à onzième degré, issu de la branche familiale des Nemeika Kormultaitis (Jaugėliai) : Pranciškus Šemeta, avec lequel j’ai donc un lien de sang.
Chef des insurgés de Samogitie et major, il quitta son pays pour l’Europe occidentale et intégra l’état-major du maréchal français Étienne Maurice Gérard. Avec d’autres officiers, il participa à l’élaboration du plan de prise de la citadelle d’Anvers. Après sa conquête en 1832 et sa remise à la Belgique, le jeune État put consolider définitivement sa position.
Ainsi, mon lointain parent ne s’est pas seulement battu pour la liberté de la Lituanie : il a également contribué à faire de la Belgique un État fort et indépendant.
La généalogie réserve parfois des surprises vraiment incroyables : aujourd’hui, je vis en Belgique, et il y a près de deux siècles, l’un de mes parents contribuait déjà à écrire son histoire. 🇱🇹🤝🇧🇪
Nuotraukos is geni.com 🧐

18/06/2026

Jau žinote, kad genealogija yra mano silpnybė.
Ji man susijusi su istorija, praeitimi ir tuo keistu, bet labai įdomiu noru geriau suprasti, iš kur ateiname ir kas mes esame.
Bet prisipažinsiu — nesitikėjau, kad kartais pradedi nuo paprasto šeimos medžio, o baigi prie karališkų šakų.
Na, ką jūs norite, tą sakykite, bet giminystės diagrama rodo, kad su Belgijos karaliene esame 18-os eilės pusseserės.
Ir ne, čia ne per vyro tetos kaimynės pusbrolį. Tai — tikras kraujo ryšys.
Jau žinojau, kad per bendrą protėvį Sapiegą mus kažkas sieja, bet tokio genealoginio siurprizo tikrai nesitikėjau.
O dar kur giminystė su pačiu LDK kunigaikščiu Gediminu… Aišku, ši linija labiau ateina per Giedraičių giminę, bet vis tiek — smagu žinoti, kad šeimos medis kartais nuveda daug toliau, nei galėjai įsivaizduoti.

12/06/2026

Genealogija – labai įdomus dalykas.
Viskas prasidėjo nuo paprasčiausio genealoginio medžio pristatymo per prancūzų kalbos pamoką. Tada turbūt net neįsivaizdavau, kad toks paprastas mokyklinis darbas gali taip užkabinti. Viską rašiau ir žymėjausi į tokį ploną violetinį sąsiuvinuką. Vėliau prasidėjo didieji mokslai universitete, ir visa tai kažkaip pasimiršo. Tą sąsiuvinį atidaviau savo krikštasūniui, kuris šį darbą visai neblogai išplėtojo. Aš toliau sekiau jo atradimus ir džiaugiausi kartu.
Tačiau vieną dieną gavau laišką iš Miniotų palikuonės Marijos. Pasirodo, su ja turime bendrą proprosenelį. Mūsų bendravimas, žinoma, ribotas, nes ji gyvena Maskvoje, tačiau ji atsiuntė nemažai medžiagos ir net genealoginį medį iš Maskvos archyvo. Tai buvo nuostabu. Ji vėl mane įtraukė į paieškas ir paskatino toliau plėsti giminės medį.
Iš pradžių galvojau, kad neįmanoma nieko suprasti iš tų bažnytinių knygų. Bet štai dabar sėdžiu ir vartau… Lotynų kalba – dar gerai, bet kunigų rašysena rusų kalba kartais primena mano mokinių sąsiuvinius.
Vartai tas senas istorijas ir matai, kokie buvo mūsų propro… senelių gyvenimai, jų keliai, galimybės, pasirinkimai. Ir kartu supranti, kaip lengvai sovietai bandė viską ištrinti. Mano giminės medis siekia net 1250 metus. Dar sužinojau, kad mano 24-os kartos proprosenelis buvo Wawerki (Lenkijos miestas) įkūrėjas. Kartais tuo sunku patikėti.
Vieni protėviai dirbo caro Romanovų šeimai ir buvo atsakingi už švietimą. Kiti rūpinosi karo reikalais.
Dabar, atrodo, pradedu suprasti, kodėl mane taip žavi Lenkija ir kodėl jų kalbą taip gerai suprantu. Matyt, tikrai kažkas yra kraujyje.
Dar vienas visai neseniai atrastas dalykas – vienas mano proprosenelis vedė Sapiegaitę. Genealoginiame medyje buvo padaryta klaida, todėl niekaip nesupratau, kodėl paieškos nebejuda į priekį. Tada archyvuose išsitraukiau vieną dokumentą ir – bingo. Pasirodo, pavardė buvo neteisingai interpretuota.
O kur dar didikai Gotautai, Vaitkevičiai, Daumantai, Jucevičiai, Miniotos ir kitos pavardės, kurios išnyra iš dokumentų lyg iš seniai užmirštų puslapių… Kartais atrodo, kad vartai ne tik bažnytines knygas ar archyvinius dokumentus, bet ir ištisas nutylėtas istorijas.
Tačiau yra ir tokių šakelių, kurios niekaip nejuda į priekį. Todėl pasidariau net DNR testą ir įtraukiau duomenis į duomenų bazę, tikėdamasi atrasti giminaičių. Vis dar tikiuosi mažo stebuklo – kad viena man labai svarbi giminės šaka pagaliau atsivers ir pavyks rasti artimesnių giminaičių.
DNR testas leido sužinoti dar vieną įdomų dalyką – panašu, kad turiu flamandiškų šaknų. Jei tikėti rezultatais, mano protėviai galėjo kilti iš Brabano regiono. Žmonės mane dažnai palaiko flamande, o dabar, atrodo, galiu pasakyti: jie gal ir neklysta. Matyt, manyje tikrai yra šiek tiek flamandiško kraujo.

Genealogija – tai ne tik vardai, datos ir pavardės. Tai kelionė po žmonių gyvenimus, nutylėtas istorijas ir mažus atradimus. Ir tu pradedi suvokti, kodėl tu esi tokia.

09/05/2026

𝐉𝐮𝐦𝐢𝐞̀𝐠𝐞𝐬 𝐚𝐛𝐚𝐭𝐢𝐣𝐚 – 𝐝𝐢𝐝𝐲𝐛𝐞̇, 𝐤𝐮𝐫𝐢 𝐢𝐬̌𝐥𝐢𝐤𝐨 𝐧𝐞𝐭 𝐛𝐮̄𝐧𝐚𝐧𝐭 𝐠𝐫𝐢𝐮𝐯𝐞̇𝐬𝐢𝐚𝐢𝐬

Kartais griuvėsiai būna ne tik pavieniai akmens luitai. Kartais juose dar gali pajusti didingą dvasią. Jumièges abatija Normandijoje yra būtent tokia vieta. Kai įžengi į jos teritoriją, pajunti: čia kažkada buvo ne paprastas vienuolynas, o tikras dvasinis, kultūrinis ir politinis centras.
Abatija buvo įkurta apie 654 metus Senos upės vingyje. Ją įkūrė šventasis Filibertas, padedamas karalienės Batildos. Tai buvo vienas seniausių ir svarbiausių benediktinų vienuolynų Normandijoje. Čia gyveno šimtai vienuolių, veikė mokykla, biblioteka ir skriptoriumas, kuriame buvo perrašinėjami rankraščiai. Viduramžiais Jumièges buvo ne tik maldos, bet ir mokslo, kultūros bei ekonominės galios centras.
Tačiau abatijos istorija nebuvo rami. 841 metais ją nusiaubė vikingai. Taip, tie patys vikingai, kurių palikuonys vėliau tapo normanais ir patys rėmė vienuolynų atstatymą. Istorija kartais turi keistą humoro jausmą: pirmiausia sudegini, paskui paverčiu galios simboliu.
XI amžiuje abatija atgimė. Buvo pastatyta didžiulė Notre-Dame bažnyčia – viena įspūdingiausių romaninio meno šventovių Normandijoje. 1067 metais ji buvo iškilmingai pašventinta dalyvaujant Vilhelmui Užkariautojui. Tuo metu Jumièges tapo tikru Normandijos dvasinės ir politinės galios ženklu.
Abatija matė ir didžiuosius istorijos įvykius. Su ja siejamas Šimtametis karas ir net Žanos d’Ark teismo šešėlis: 1431 m. Jumièges abatas Nicolas Le Roux dalyvavo jos teisme. XV amžiuje čia kurį laiką buvo apsistojęs Prancūzijos karalius Karolis VII. Vėliau, per religinius karus, abatija vėl buvo nusiaubta, o po Prancūzijos revoliucijos parduota kaip nacionalinis turtas. Tada prasidėjo pats liūdniausias etapas: pastatai buvo ardomi, akmenys naudojami kaip statybinė medžiaga, o didinga bažnyčia pamažu virto griuvėsiais.
Laimei, XIX amžiuje atsirado žmonių, kurie suprato, kad šie griuvėsiai nėra tik akmenys. Tai – atmintis. Romantizmo epochoje Jumièges sužavėjo rašytojus, istorikus ir keliautojus. Viktoras Hugo ją pavadino viena gražiausių Prancūzijos griuvėsių.

Jumièges – tai vieta, kur susitinka vikingai, vienuoliai, karaliai, rankraščiai, griovimas ir atgimimas. O svarbiausia – tai priminimas, kad net griuvėsiai gali stovėti išdidžiai.🥰

Nuotraukos priklauso Vykintai Saulytei-Bukauskaitei

24/12/2025

Tuoj prasidės mimozų žydėjimas ❤️

24/12/2025

LT/FR
Gražių visiems švenčių!
Šįkart palinkėsiu to, ko man pačiai kartais ima trūkti 😝– ramybės, sveikatos ir kūrybingumo (taip, visko iš karto).
O pasauliui 🕊– to, ko jam dabar ypač reikia: taikos, supratingumo ir nuoširdaus džiaugsmo.❤️❄️☃️❄️

FR
Belles fêtes à toutes et à tous !
Cette fois-ci, je vais souhaiter ce qui me manque parfois moi aussi 😝: la sérénité, la santé et la créativité (oui, tout à la fois).
Et au monde🕊, ce dont il a particulièrement besoin en ce moment : la paix, la compréhension et une joie sincère.❤️❄️☃️❄️

19/08/2025

🌹 𝘼𝙣𝙣𝙖 𝘾𝙝𝙖𝙧𝙡𝙤𝙩𝙩𝙚 𝘿𝙤𝙧𝙤𝙩𝙝𝙚𝙖 𝙫𝙤𝙣 𝙈𝙚𝙙𝙚𝙢: 𝙣𝙪𝙤 𝙆𝙪𝙧𝙯̌𝙚𝙢𝙚̇𝙨 𝙞𝙠𝙞 𝙀𝙪𝙧𝙤𝙥𝙤𝙨 𝙨𝙖𝙡𝙤𝙣𝙪̨ 𝙨̌𝙡𝙤𝙫𝙚̇𝙨 🌹

Atostogų metu lankiausi Posterstein pilyje (Tiuringija, Vokietija), kur ištisas aukštas skirtas vienai moteriai – Anna Charlotte Dorothea von Medem (Ana Šarlotė Dorotėja fon Medem )(1761–1821). Rytoj, rugpjūčio 20-ąją, sukanka jos mirties metinės, tad laikas prisiminti šią išskirtinę asmenybę, kurios gyvenimas buvo kupinas meilės, kultūros ir intrigų.

👑 𝗝𝗮𝘂𝗻𝗼𝗷𝗶 𝗵𝗲𝗿𝗰𝗼𝗴𝗶𝗲𝗻𝗲̇

1779 m., būdama vos 18-os, Dorotėja tapo Kuržemės hercogiene, ištekėjusi už 55 metų Petro von Birono. Ši santuoka atvėrė jai kelią į aukščiausias Europos sales – Varšuvą, Berlyną, Sankt Peterburgą – bet ji greitai pasijuto vieniša ir ieškojo šilumos kitur.

💌 𝗜𝗻𝘁𝗿𝗶𝗴𝗼𝘀 𝗶𝗿 𝗺𝗲𝗶𝗹𝗲̇𝘀 𝗿𝗼𝗺𝗮𝗻𝗮𝗶

Dorotėjos gyvenimą lydėjo garsios aistros: jos širdį užkariavo švedų diplomatas Gustaf Mauritz Armfelt, lenkų grafas Alexander Batowski (greičiausiai jauniausios dukters tėvas), o taip pat – ir Charles Maurice de Talleyrand, vienas įtakingiausių Napoleono diplomatų.
Įdomiausia, kad jos jauniausioji duktė Dorotėja vėliau ištekėjo už Talleyrand sūnėno Edmond, bet tuo neapsiribojo – ji tapo ir paties Talleyrand artimiausia palydove bei meiluže, lydėjusia jį į Vienos kongresą.

🏰 𝗟𝗼̈𝗯𝗶𝗰𝗵𝗮𝘂 – „𝗠𝘂𝘇𝘂̨ 𝗱𝘃𝗮𝗿𝗮𝘀“

1794 m. Dorotėja nusipirko Löbichau pilį, kurią pavertė „Muzų dvaru“. Čia rinkosi garsiausi to meto protai ir valdovai: Goethe, Schiller, Körner, Elisa von der Recke, Tiedge, Metternich, caras Aleksandras I, karalius Frydrichas Vilhelmas III.
Ji rūpinosi, kad svečiams nieko netrūktų: vasarą parkas skendėjo šviesoje, vyko muzikiniai vakarai, skambėjo eilės, o diskusijos liejosi apie meną, filosofiją ir politiką.

⚔️ 𝗞𝗮𝗿𝗼 𝗺𝗲𝘁𝗮𝗶 𝗶𝗿 𝘀𝘂𝗻𝗸𝘂𝗺𝗮𝗶

Napoleono karai palietė ir Dorotėją. Jai teko patirti pabėgimus, rekvizicijas, nuostolius, net dalį turto paaukoti kariams. Dokumentuose išliko jos laiškai, kur ji rūpinasi net skalbiniais sužeistiems Leipcigo mūšio kareiviams.
Ji dažnai pati tvarkė finansus, skaičiavo pajamas ir skolų grąžinimą – turtingiausios Europos didikės gyvenimas buvo toli gražu ne tik prabanga.

🌹 𝗣𝗮𝘀𝗸𝘂𝘁𝗶𝗻𝗲̇𝘀 𝗱𝗶𝗲𝗻𝗼𝘀

1821 m. vasarą Dorotėja grįžo į Löbichau, jau labai sirgdama. Jos kambarys buvo pilnas laiškų, dokumentų, testamentų projektų – ji vis dar bandė sutvarkyti palikimą savo dukroms. Tačiau nespėjo paskirstyti tiksliai.
Dorotėja mirė 1821 m. rugpjūčio 20 d. Jos laidotuvės buvo neįprastai didelės – apie 7000 žmonių atėjo atsisveikinti. Užuojautą pareiškė net caras Aleksandras I.

💫 𝗣𝗮𝗹𝗶𝗸𝗶𝗺𝗮𝘀

Po mirties jos kūnas buvo perlaidotas į šeimos mauzoliejų Sagan rūmuose. Dvarai buvo padalyti dukroms, bet kartu kilo ir ilgai trukusios bylos.
Vis dėlto didžiausias Dorotėjos palikimas – ne turtas, o kultūros ir idėjų pasaulis, kurį ji sukūrė Löbichau. Jos „Muzų dvaras“ tapo legendiniu moters galios ir intelekto simboliu.

🌸 Dorotėjos istorija, kurią šiandien galima atrasti Posterstein pilyje, primena, kad moterys dar XVIII a. mokėjo daryti įtaką – ne tik per santuokas ar romanus, bet ir per kultūrą, meną bei diplomatiją.

Ar jūs norėtumėte pasisvečiuoti jos „Muzų dvare“, kur Goethe skaitė eiles, Schiller ginčijosi su filosofais, o Metternich tyliai rezgė diplomatines intrigas? 🌹

Remtasi:

- Burg Posterstein Museum. Auf dem Musenhof der Herzogin von Kurland. Katalog zur Ausstellung. Posterstein: Museum Burg Posterstein, 2000.

- Sabine Hofmann. Von Kurland nach Löbichau. In: Die Herzogin von Kurland im Spiegel ihrer Zeitgenossen: Europäische Salon Kultur um 1800. Hrsg. von Klaus Hofmann. Altenburg: Kamprad, 2001, p 78-103.
- Posterstein Castle official website. Museum Burg Posterstein. Prieiga per: https://www.burg-posterstein.de (žiūrėta 2025-08-19).

- Wikipedia. "Dorothea von Medem." Wikipedia. Prieiga per: https://en.wikipedia.org/wiki/Dorothea_von_Medem (žiūrėta 2025-08-19).

16/08/2025

🌿 pilis – kur istorija, karališkos intrigos ir labirinto žaidimai susipina į vieną pasaką 🌿

Įsivaizduokite neogotikinę pilį su vandens grioviu, puošniais vitražais ir interjeru, kuris išliko visiškai autentiškas nuo XIX a. ir primena viduramžius. Tai pilis (Zedelgeme, Vakarų Flandrijoje).

🎨 Viduje jūsų laukia didžiulė meno kolekcija – nuo viduramžių vitražų iki religinių skulptūrų ir egzotiškų artefaktų, parsivežtų iš tolimų kraštų. Kitaip tariant – muziejus su aristokratiška prabanga.

👑 Bet ši pilis – ne tik grožiui. 1918 m., Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, čia apsigyveno Belgijos karalius Albertas I su karaliene Elžbieta. Nors Loppem vyriausybė faktiškai posėdžiavo ne pilyje, o Briugėje, būtent čia karalius priėmė lemtingą sprendimą: įvesti visuotinę vyrų balsavimo teisę nuo 21 metų ir sumažinti darbo laiką iki 8 val. per dieną, 48 per savaitę. Opozicija tai vadino „Loppem revoliucija“ – mes vadiname tuo, kas padėjo mums šiandien mėgautis savaitgaliais 😉.

🌳 Parkas aplink pilį – lyg iš angliškos pasakos, su tvenkiniais ir žaluma. Bet tikroji žvaigždė? Labirintas, kurį 1873 m. sukūrė barono sūnūs Albertas ir Ernestas. Pasiklysti čia – beveik privaloma.

1952 m. Baronas Jean van Caloen perdavė pilį ir parką fondui, kuris iki šiol rūpinasi, kad mes visi galėtume apsilankyti ir pajusti jų šeimos istoriją.

🍽Po vizito apsilankėme restorane Ten Voute. Nerealiai skaniai pavalgėme. Kainos nekuklios, bet įkandamos.

22/07/2025

Švenčiu 9-uosius metus sistemoje „Facebook“. Dėkoju jums už nuolatinę paramą. Man niekada tai nebūtų pavykę be jūsų. 🙏🤗🎉

Adresse

Morialmé
5621

Site Web

facebook.com

Notifications

Soyez le premier à savoir et laissez-nous vous envoyer un courriel lorsque Gidė Vykinta publie des nouvelles et des promotions. Votre adresse e-mail ne sera pas utilisée à d'autres fins, et vous pouvez vous désabonner à tout moment.