19/11/2025
Wou wou wou!!!
Tiesiog neįmanoma kitaip perteikti emocijų, kokias patyrėme būdami čia, kitame krašte Sakartvelo. Visuomet visiems kalbėjau, kad šis regionas manęs visiškai netraukia, nes tai tik lygumos. Pasirodo labai stipriai klydau. Tiesiog neįsivaizdavau, kad tai gali būti Sakartvele. Visiškai nepanaši vietovė į tas, kur jau keliaujame su keliautojais septynis metus. O kiek dar vietų pažinau keliaudama be savo turistų. Tai buvo didis atradimas- stepės ( pusdykumė). Tai neįmanoma perduoti jokiomis foto, ką užfiksavo akys.
Išvykome neieko nežinodami- neįsivaizduojant nei kur nakvosim, nei ką rasim, nei ką pamatysim. Susiradome internete vairuotojo kontaktus. Papuolė labai profesuonalus, savo darbą mylintis žmogus. Jis parekomendavo nakvynės namus, kur taip pat likome sužavėti šeimininkės svetingumu. Girdėjome, kad norint ištyrinėti šias vietoves, reikia mažiausiai dviejų dienų. Ir, kad reikalingi leidimai, nes visas turas vyksta palei Azerbaidžano sieną. Tad iš pačio ryto mus pasitiko Gocha( džipo vairuotojas ir mūsų vedlys) . Su jo pagalba atlikome visas dokumentų procedūras instancijose ir prasidėjo mūsų kelionė.
Nuo pat pirmų kilometrų negalėjau užverti burnos ir atitraukti akių ką pamačiau per visureigio langus. Tai buvo neįtikėtinai įdomūs, žavūs gamtos stebuklai. Pirmiausiai nuvykome iki laukymėje stūgsančiu arkinių garažų, apkastų ir apžėlusių žole dėl slaptumo. Juose buvo laikomi bombonešiai lėktuvai. Vieną sulūžusį ir išpjaustinėtą teko pamatyti iš arti ir pačiupinėti. Tai sovietų sąjungos palikimas- karinės aviacijos aerodromas. Netoliese matėsi ir karinio miestelio likučiai.
O toliau jau vykome grožėtis gamtos stebuklais. Sustingusios didžiulės smėlio kopos, kvapą gniaužiantys savo rudeniškomis spalvomis krūmai ir krūmokšniai, jau sudžiūvusi stepių augmenija, kuri pro atvirus langus svaigino savo nenusakomo malonumo kvapais. Pasirodo šiomis žolelėmis minta saigakos( gazelės), kurių sutikome šimtus, važiuodami per akiai neaprėpiamas stepių plotus. Net horizonte nesimatė nieko. Privažiuodavome tik avims skirtas žiemos stovyklas. Tai apgriuvę aptvarai ir lūšnos gyventi piemenims. Pasirodo avys ir gazelės minta šiomis, valerijonais kvepiančiomis, žolelėmis. Po geros valandos pasiekiame didžiulius smiltainio kanjonus. Mūsų kelias išdžiūvusių upių vagomis, kurios prisipildo liūčių metu. Vat čia ir neįmanoma užčiaupti burnos nuo neapsakomo grožio. Kur, smiltainio kalvų raštai , susiformavę nuo gamtos stichijų, stebina savo graviūra. Kur jų fone, tarsi iš gražiausių paveikslų, didžiuojasi savo spalvomis laukiniai granatai, pūkeniai, kiparisai ir daugybė kitokių , man nematytų ir nepažintų augalų. Toliau sukant stepių keliukais, privažiuojame vis kitokiu landšaftu stūgsančius smiltainio kalnus. Kiekvieną minutę vis kitaip atrodo gamta. Kiekviena stotelė turi savo pavadinimus. Ir....neįtikėtinas reginys. Nežinau kam ir dėl ko, bet tarybiniais laikais, užsodino didžiulį plotą dykumos apie 500 ha) jukų. Tai Viduržemio regionų augalas, kuris taip pat labai puikiai gyvuoja Sakartvele. Net negaliu įsivaizduoti kaip atrodys reginys pavasarį, kada jos sužydės... Jau sutemus grįžome į viešbutį, kur šeimininkė laukė su karštais hinkaliais ir visokiomis kitokiomis vaišėmis. Tai buvo nuostabi diena.
Kitą rytą vėl patraukėme kitais keliais. Atrodo regionas neperdidžiausias, bet vaizdai visiškai kitokie, nei vakarykšti. Vėl žavi savo smilgų, krūmokšnių ir visokių kitokių sausų augalų plantacijomis pasidengusios kalvos. Netikėtai pasitvirtina mano nuogirdos, kad Sakartvele auginami alyvmedžiai. O štai ir jie...Ir vėl nenusakomo didumo plotai, neaprėpiamos akims plantacijos alyvmedžių. Tai nuostabu. Tik dėl vyraujančio ar tai rūko, ar tai dykumų smėlio, pakelto vėjų, niekaip neįmanoma gražiai perteikti fotografijose.
Toliau bildam pusdykumės keliukais grožėdamiesi neįtikėtinai kerinčiais vaizdais. Niekad nežinai ką pamatysi išnirus iš už kiekvienos kalvos. Tai didžiulės siurblinės, pompuojančios naftą, tai spalvotomis juostomis nusispalvinę, dėl skirtingų mineralų, kalnai, tai pusdykumių kalvų toliai ar žaliuojančių žiemkenčių šimtai hektarų ir jau suartų laukų juodi didžiuliai plotai.Tai štai iš kur gaunami grūdai Sakartvele skaniausiems chačiapuriams, hinkaliams ar lavašams... Po poros valandų privažiuojame, protui nesuvokiamą vaizdą- mini vulkanų kalvą. Čia iš mažų ar didesnių akučių burbsi...nafta. Tai kažkas nerealaus. Ir kokiais tik vikrantasais neišpiešusi smėlio savo latakais. Bežiūrint ir stebint tai vieną, tai kitą mini vulkanėlį, šauna mintis , kad randiesi Marse. Paliekame šį Marsą ir po geros valandžiukės atsiduriame prie kito, dar įspūsingesnio. Vietomis burbuliuoja gryna smala ir vaikštant jos sustingusiais nutekėjimais, šauna mintis, kad vaikštai virš peklos😄.
Pasigrožėję nežemiškais vaizdais, sukame link namų. Bevažiuojant ir besigrožint stepių nudžiūvusiomis rusvai geltonomis kalvomis, išbaidant gazelių pulkus ar pralenkiant avių bandas ir pakeliant nuo smėlio medžiojančius sakalus, erelius ar putpelių ir kitokių paukščių būrius. Stebint besisukančių visureigio ratų pakeltų dulkių šokį, iš galvos neišeina mintis, kad ne be reikalo legenda byloja apie tai, kad Dievas kartvelams padovanojo sau pasiliktą žemės kampelį, kuris vadinasi ROJUS!!!
P.S. O kiek dar visko nepaminėjau...Tos dvi dienos buvo kažkas nerealaus. Rekomenduoju kiekvienam patirti.
Foto mano , nenukopijuotos, nesuklastotos ir ne iš interneto platybių 😄
