06/02/2025
🌹 ROMOS GIDĖ, APIE ROMOS ŽMONES 🌹
IIII. Elegantiška ponia Daniela Lozoraitis ir "Aptamil" pieno problema. Antra dalis.
Sveiki sugrįžę į postų seriją apie Romos žmones. Tai antra dalis prisiminimų, kuriuos man paliko elegantiška ambasadoriaus Stasio Lozoraičio žmona sinjora Daniela Lozoraitis. Pirmą kartą pasakojau apie Pjombino Villamarina ligoninę. Ten, Ginekologijos skyriaus „stanza verde“ - į jokią ligoninės palatą visai nepanašiam žaliajame kambaryje prasidėjo mano gyvenimas. Pro „stanza verde“ langą matosi didinga Elbos sala, į kurią 1814 metais buvo gėdingai ištremtas prancūzų generolas Napoleonas Bonaparte. 🌴
Gražuole Elba mama pasigrožėjo tik keletą dienų, netrukus reikėjo grįžti į namus - Ladispolį, pajūrio miestą netoli Romos, kuriame tuo metu gyveno. Kol mama ir brolis Simonas atsisveikino su ligoninės „reparto ginecologia“ skyriaus personalu, viena seselė pakvietė mano tėtį ir jam švelniai pasakė, kad mano mama negali maitinti krūtimi. „Ma tranquillo, non è un gran problema!“- tik nesijaudink, tai ne problema, toskanietišku dialektu „infermiera“ ramino tėtį. Gi kiekvienoje Italijos „farmacia“- vaistinėje galima nusipirkti tuo metu sveikiausio visai kaip mamos „Aptamil“ skysto pieno. 🍼
Vis dėlto problema buvo. Su ja tėtis susidūrė, kai pakeliui į namus vaistinėje sužinojo, kad pusės litro stiklo butelis šviežio „Aptamil“ kainuoja net mille lire - 1000 lirų. Espresso puodelis tuo metu kainavo apie 1000 lirų. Nupirkęs kelis butelius tėtis sumurmėjo itališką keiksmažodį – „cazzo“.
Vos po kelių dienų į svečius pas mano tėvus atvyko sinjora Daniela. Tėtis netyčia ironiškai prasitarė: „Abbiamo fatto una bella bambina, però un po’ costosa, eh“ – labai graži mergytė mums gavosi, bet ir brangi. Po kelių valandų suskambėjo senoviškas tėčio „Nokia“ . „Jus trukdo Carlo De Michelis. Turite kuo greičiau ateiti atsiimti „latte“ – pieną, nes aš nebeturiu vietos sandėlyje. Bet atvažiuokite su mašina“. Carlo De Michelis – tai buvo garsiausios Ladispoli vaistinės savininkas, geras sinjoros Danielos draugas. „Ką atsiimti? Mes nieko neužsakėme!“ – apstulbo tėtis. „Un po’ di latte“, - tai tik truputis pieno, nusijuokė vaistininkas Carlo.
Kai tėtis su broliu Simonu nuvažiavo į „Farmacia De Michelis“ ir pamatė kalną dėžių su „Aptamil“ pieno buteliukais, abu neteko žado. O mano tėtis antrą kartą ištarė tą pati itališką negražu žodį „cazzo!“. „Aptamil“ buteliukų buvo tiek, kad beveik metus man užteko pieno. Tik vėliau tėvai sužinojo, kad Carlo paslaugos paprašė ponia Daniela.
