19/05/2026
Atmintis prie kelių ir sodybų
Ar jaunystėje žmogus dažnai susimąsto apie pakelės kryžius, koplytėles, senus tikėjimo ženklus? Greičiausiai ne. Gyveni, skubi, džiaugiesi kasdienybe, o tie ženklai tiesiog būna šalia – lyg savaime suprantama krašto dalis. Tik vėliau ateina noras suprasti: kas juos statė, kodėl toje vietoje, kokias istorijas jie saugojo. Ir tada skaudžiausia suvokti, kad dažnai jau nebėra ko paklausti.
Tokia mūsų mažų miestelių ir kaimų realybė.
Tačiau kartais tikėjimo – ir tik ėjimo – liudijimus dar pavyksta bent iš dalies atkurti. Ačiū visiems, kurie dalijasi prisiminimais, atneša senų nuotraukų, papasakoja tai, ką dar mena. Ir visada laukiu papildymų, naujų liudijimų ar net menkiausių nuotrupų, kurios padeda sugrąžinti vietų atmintį.
Šiuo metu Dusetose ir Padustėlyje pavyko surasti tik penkis kryžius ( be Dusetų bažnyčios šventoriaus). Tikiu, kad jų buvo daugiau. Dalis tiesiog neišliko. Dar visai neseniai ant Padustėlio kalno, ties posūkiu į Sadūnus, krūmuose stovėjo metalinis kryžius. Dabar, vykstant kelio platinimo darbams, jo jau nebematyti. Sakoma, kad jis buvo pastatytas žmogaus sušaudymo vietoje. Kažin, koks šio kryžiaus likimas?
Vienas ryškiausių išlikusių ženklų – Padustėlio kryžius dabartiniame Dusetų–Degučių kelio vingyje. Iki 1957 metų čia buvo pagrindinė sankryža Dusetos–Antalieptė–Degučiai, tad kryžius stovėjo labai svarbioje vietoje. Vietiniai mena, kad kryžius čia buvo visada – „nes kaip be kryžiaus sankryža“.
Atgimimo metais, 1991-aisiais, naujojo kryžiaus, stovinčio iki šiol, pastatymu rūpinosi Juozas Vainius kartu su Stepanija Vainiene, Adele Vainiene, Brone Abariene, Zenonu Ubeika ir kitais Padustėlio kaimo žmonėmis. Kryžius buvo pastatytas už suaukotus gyventojų pinigus ir skirtas gyviems, mirusiems bei iš tremties negrįžusiems krašto žmonėms atminti. Kryžiaus autorius – tautodailininkas Juozas Verza.
1991 metų birželio 29 dieną kryžių pašventino kunigas Gediminas Šukys. Į šventinimą susirinko gausus būrys gyventojų.
Iš nuotraukų matome, kad kryžių buvo juosusi medinė tvorelė. Po avarijos, kai automobilis kryžių apgadino, jis buvo sutvarkytas ir liko stovėti toje pačioje vietoje, tačiau tvorelės jau nebeatstatė. Tokį vaizdą matome ir šiandien.
Padustėlyje nuo seno stovi dar vienas gražus kryžius, prieš dešimtmetį atstatytas naujai. Šioje sodyboje kadaise gyveno Čiegiai, vėliau – Stasiulioniai, o dabar gyvena Bylų šeima.
Pasakojama, kad sovietmečiu valdžia primygtinai reikalavo kryžių nugriauti. Tačiau tuometinis sodybos šeimininkas nesutiko. Į įsakymus jis atsakė paprastai: „Aš jį čia radau ir paliksiu.“
Dar viena įdomi ir neeilinė Dusetose stovinčio kryžiaus istorija. Kaip pasakoja šeimininkė, jos vyras nebuvo tikintis žmogus. Tačiau kartą metalo supirktuvėje jis pamatė tarp laužo atsidūrusią metalinio kryžiaus dalį. Nepraėjo pro šalį – parsivežė namo. Vėliau prie savo sodybos, palei keliuką, kryžių pastatė ant cementinio ir akmenimis betonuoto postamento.
Ir kuo daugiau klausaisi tokių istorijų, tuo labiau supranti, kad kryžiai mūsų krašte buvo ne tik tikėjimo ženklai. Jie saugojo žmonių atmintį. Vieni pastatyti iš dėkingumo, kiti po nelaimių ar tremčių, dar kiti – tiesiog todėl, kad žmogus jautė pareigą palikti ženklą po savęs.
Kai sunyksta kryžius, dažnai kartu sunyksta ir istorija. Lieka tik vieta, kur kažkas kažkada stovėjo. Todėl kiekviena sena nuotrauka, prisiminimas ar išlikęs kryžius šiandien tampa nepaprastai svarbūs. Tai tylūs mūsų krašto liudytojai, primenantys, kad atmintis gyva tol, kol dar yra kas ją perduoda kitam.
2026-05-19
