29/05/2025
Su Sarbievijumi – po Vilniaus rajoną ⬇️
2025-ieji Lietuvoje oficialiai paskelbti M. K. Sarbievijaus ir baroko literatūros metais.
2025 m. kovo 19d . Vilniaus universiteto Smuglevičiaus salėje Vilniaus universitetas / Vilnius University buvo atidaryta paroda „Apie dvi Baroko žvaigždes, arba Sarbievijus ir įmantrioji poezija”, kviečianti lankytoją ne tik apžvelgti žymiojo Lietuvos ir Europos poeto kūrybą, bet ir pasigrožėti figūriniais eilėraščiais – grafinėmis formomis išsiskiriančia ir dailės elementais praturtinta poezija, gyvavusia Baroko literatūroje.
Vilniaus krašte taip pat yra miestelių, kurie mena sarmatų Horacijaus, taip anuomet pagarbiai vadinto Sarbievijus, viešnagę, todėl verta juos aplankyti.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640 m.), (lot. Matthias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski), buvo poetas, rašęs lotynų kalba. Gimęs Sarbievo (lenk. Sarbiewo, prie Płońsko, Lenkija) mieste, buvo vienas garsiausių baroko laikotarpio poetų Europoje. XVII a. jo eilėraščiai buvo publikuojami dešimtis kartų.
1623 m. popiežius Urbonas VIII Sarbievijų už jo kūrybą vainikavo laurų vainiku ir popiežiaus medaliu, kuriuos prieš tai yra gavę žymiausi pasaulio poetai Dantė Aligjeris ir Frančeskas Petrarka.
Gyvendamas Lietuvoje, dėstė poetiką Kražių jėzuitų kolegijoje, vėliau buvo išsiųstas studijuoti į Romą. Grįžęs dėstė retoriką jėzuitų klierikams Polocke, skaitė paskaitas filosofijos ir teologijos Vilniaus akademijoje (dabartinis Vilniaus universitetas), kurioje apsigynė du daktaro laipsnius: filosofijos ir teologijos.
Gyvendamas ir dirbdamas Lietuvoje, Vilniaus akademijoje, jis globojo Humanistų būrelį, kurį sudarė profesoriai, oratoriai ir poetai. Vasaros atostogų metu Sarbievijus dažnai apsistodavo jėzuitų atostogų namuose netoli Vilniaus. 1631 m. parašytoje odėje, skirtoje Pauliui Kozlovijui, poetas rašė:
„Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,
Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,
Įsiklausa, kaip gurga
Vandenys, plaukdama prošal.“
Vilniaus akademijos profesoriai, tarp jų ir M. K. Sarbievijus, dažnai susitikdavo Vilniaus akademijai priklausiusiose vietose. Universitetas valdė poilsio namus Bezdonyse, kuriuos kartu su poilsio namais Pakryžėje, dar vadinamoje jėzuitų Nemenčine, Sarbievijaus prisimena odėje III „Vienuoliško poilsio pašlovinimas":
„O sielos rūpesčius sunkius visad padėti
Palengvinti užmiesčio vila,
Gal Nemenčinės, o gal Lukiškių namai,
Bezdonių gal drėgna giria.
‼️ 📚Kviečiame pasinerti į literatūrinę kelionę po Vilniaus rajoną M. K. Sarbievijaus pėdsakais. Vienos dienos turistinio maršruto metu siūlome aplankyti Bezdonis ir Nemenčinę:
Maršruto atstumas - 12 km., lankytinų objektų – 3.
Maršrute aplankysime:
✅Arvydų dvarą. Pirmasis žinomas Arvydų dvaro šeimininkas – Vilniaus pilininkas ir Žygimanto Senojo karališkųjų statybų prižiūrėtojas – Ulrichas Hozijus (1524-1535). Vadovavęs pirmojo Vilniaus vandentiekio, karališkųjų malūnų bei mūsų dienų nesulaukusio pirmojo mūrinio tilto per Nerį statyboms Ulrichas dovanojimo raštu iš kunigaikščio gavo dvaro sodybą su ją supančiomis apylinkimis. Po daugiau nei pusšimtį metų trukusio Hozijų šeimininkavimo dvare, jis buvo padovanotas Vilniaus Jezuitų akademijai, kovojusiai su sparčiai šalyje plintančiomis Reformacijos idėjomis. Jezuitai Arvydų dvarą valdė iki pat ordino panaikinimo 1773 m. Karaliaus Stanislovo Poniatovskio privilegija perleido dvarą LDK raštininkui, Bresto vaivadai Mikalojui Lopačinskiui (1715-1778), kurio giminė Arvydų ūkį ir žemes valdė iki pat 1880 m.
Dabartinę išvaizdą pagrindinis dvaro pastatas įgavo patekęs į Vilniaus II-osios gildijos pirklio Samuelio Goldšteino rankas. Suklestėjo odos perdirbimo, klijų gamyklos, veikė vandens malūnas, dvaro teritorijoje ir jos pastatuose 1902 m. buvo įrengtas elektrinis apšvietimas. Ekonominiam Arvydų dvaro vystymuisi pasitanavo Varšuva-Peterburgas geležinkelis bei netoliese įrengta traukinių stotis, leidusi lengvai transportuoti dvare pagamintą produkciją. Po Samuelio Goldšteino mirties dvaras, praradęs rūpestingą šeimininką keliavo iš rankų į rankas, netgi tapo žymiojo traukinio apilpėšimo liudininku.
Šalį užklupus sovietinei tvarkai niekada neremontuojamas pastatas tapęs netinkamu naudoti septintojo dešimtmečio viduryje, buvo apleistas ir paliktas likimo valiai. Kol galiausiai XXI a. suradęs naujus šeimininkus Arvydų dvaras atvertė naują didingo gyvenimo istorijos puslapį.
📍Adresas: Pakalnės g. 26, Bezdonys, Vilniaus r. Arvydų Dvaras
✅Vilniaus krašto etnografinis muziejus. Vilnijos istorinė praeitis – turtinga ir įvairi. Amžių bėgyje čia reiškėsi skirtingos kultūros, religijos, kalbos, šalia gyveno skirtingų tautų žmonės. Vilniaus krašto etnografinis muziejus, įsikūręs Nemenčinėje, kaupia, saugo ir pristato lankytojams eksponatus liūdijančius Vilnijos krašto gyventojų buitį bei papročius. Muziejus veikia nuo 2000 metų. Jo ekspoziciją atsirado žmonių savanoriškų dovanojimų dėka. Esami muziejaus eksponatai kasmet papildomi organizuojamų kraštotyrinių ekspedicijų, kurių dalyviai yra Lietuvos ir Lenkijos jaunimo atstovai, metu. Tarp muziejaus eksponatų galima išvysti senovinius buities ir namų apyvokos daiktus, amatininkų ir žemdirbių įrankius, rūbus, baldus, dokumentus, knygas bei meno kūrinius. Apžvelgiant pastovią ekspoziciją dėmesį patraukia Vilniaus krašto pirkia, Anapilin išėjusio Juzefo Milošo ir Vladislovo Dovnarovičiaus iš Lenkijos medžio drožiniai. Muziejuje yra renginių salė, kurioje nuolat vyksta proginės parodos, koncertai, mokslinės konferencijos.
📍Adresas: Švenčionių g. 14, Nemenčinė, Vilniaus r.
Vilniaus Krašto Etnografinis Muziejus
✅Atokvėpis prie Gėlos ežero. Gėla – tai nemokamas natūralus gamtos SPA, ypač mėgstamas poilsiautojų. Teritorijoje – yra įrengtas lieptelis, poilsiui gamtoje skirta infrastruktūra. Ežero krantai – padengti baltu moliu ir apaugę pušimis, vanduo – drumzlinas. Šis ežeras yra vienas iš švariausių Vilniaus apylinkėse. Vietovėje juntamas molio-sakų aromatas. Čia galima pasivaikščioti, išsimaudyti ar pažvejoti. Tai puiki vieta savaitgalio atokvėpiui.
📍Adresas: Ryšininkas, Vilniaus r., nuo Nemančinės važiuoti Ryšininko kryptimi: ·54.849184, 25.503178
