
31/05/2025
Kiekvienas pokytis miesto aplinkoje paveikia. Džiaugiuosi, jog nebereikia žvelgti į Rotušę per Kapsuko petį, o ir Leninas nebemojuoja, bet gailiuosi, jog nebegaliu parodyti pastarosios okupacijos reliktų ant Žaliojo tilto ir papasakoti, koks tai buvo kontrastas su eilėmis “Univermage”. O šiandieną liūdėjau geriausios savo laikotarpio poetės. Įdomu buvo apgalvoti savo paties jausmus - tarp susirinkusiųjų paklausyti Salomėjos Nėries eilėraščių,
mačiau keletą žmonių, kuriems neturėčiau ko gero palinkėti, bet būtent čia nejaučiau jokios nesimpatijos. Poetinis liūdesys - stipriausia tikrojo vilnietiškumo išraiška. Gaila paminklo, gal net ne tiek jo, o dar vieno labai vilnietiškos vietos ženklo praradimo jausmo. Kaip tada reiks bepapasakoti, kas tai buvo per dviprasmybė, kurioje žmonėms teko nugyventi penkias dešimtis metų, kai beliks tik urapatriotinis kičas ir viešas ciniškos nebrandos kultas?