Šiaurės arka

Šiaurės arka Gaivios praeities istorijos

Linkiu, kad ateinantys metai būtų naujų atradimų metas. Kad galėtume atskirti tai, kam verta skirti dėmesį, ir kas pratu...
31/12/2025

Linkiu, kad ateinantys metai būtų naujų atradimų metas. Kad galėtume atskirti tai, kam verta skirti dėmesį, ir kas praturtintų. Kad atrastume tai, kas išlieka, greitame pokyčių pasaulyje. Kad pamatytume, jog yra dalykų, kurie vertingi patys savaime ir peržengia bet kokias materialinio įkainojimo nubrėžtas ribas.

Tegyvuoja Vilnius, gyvas ir besikeičiantis, bet kartu išsaugantis tai, kas iš tikrųjų nekinta per amžius! Sėkmingų 2026-ųjų!

Kai šiandien žvelgiame į ant Pilies kalno stovintį mūrinį bokštą, dažnai jį vadiname tiesiog Gedimino bokštu, o ir patį ...
29/12/2025

Kai šiandien žvelgiame į ant Pilies kalno stovintį mūrinį bokštą, dažnai jį vadiname tiesiog Gedimino bokštu, o ir patį kalną įvardijame kaip Gedimino kalną. Tačiau istorikai teigia, kad tai nesusipratimas, nes mūrinės pilies statybą ant kalno jie priskiria tik Vytautui. Gidai pasigavo šią žinutę ir jau bene visuotinai tai aptaria kaip akivaizdų nesusipratimą. Vis dėlto nesusipratimas yra žymiai sudėtingesnis, nei pasirodo iš pirmo žvilgsnio.

Nėra jokių abejonių, kad Gedimino laikais, kai laiškuose pirmą kartą paminėtas Vilniaus vardas, pilis ant kalno jau buvo. Archeologai aptiko šiaurinėje kalno papėdėje, ten, kur dabar funikulierius, Nacionalinio muziejaus kiemas ir senasis arsenalas, skiedrų sluoksnį, siejamą su medinės rezidencinės pilies statyba ant kalno. Šis sluoksnis datuojamas maždaug XIII a. pirmąja puse. Tai leidžia šios pilies statybą sieti su karaliaus Mindaugo valdymo laikais. Nors duomenys egzistuoja, tačiau istorikai ir archeologai verčiau kartoja tai, kas iš anksčiau buvo priimta.

Su Gedimino valdymo laikais sietinas spartus Žemutinės pilies raidos etapas. Medienos datavimas gerai patvirtina šią pilies teritorijos plėtrą. Apie pilį ant kalno duomenų trūksta. Tyrinėtojai ten mato tik medinę pilį, nors tai yra prielaida, o ne duomenimis patvirtinta išvada!

Duomenų apie pilį ant kalno pateikia 1390 m. Vilniaus apgultis, kai miestą ir pilį apsupo ir nusiaubė trys kariuomenės: Vytautas su žemaičiais ir sau ištikimais rusėnais, Livonijos ir Vokiečių ordinai. Tais metais prie jų prisijungė ir Derbio grafas Henrikas, vėliau tapęs Anglijos karaliumi. Būtent to meto šaltiniai mini, kad Vilniuje užkariauta buvo tik viena medinė pilis – Kreivoji. Kitos dvi pilys buvo mūrinės (Aukštutinė ir Žemutinė). Iš apgulties amžininkų liudijimų žinoma, kad mūrinės Aukštutinės pilies sienos buvo apgriautos, o per plyšius priešininkai bandė patekti į vidų, tačiau nesėkmingai. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad Aukštutinė pilis XIV a. pabaigoje turėjo bent jau mūrines sienas, o galbūt ir prie jos prisiglaudusius pastatus! Todėl išvada, kad mūrus ant Pilies kalno pastatė tik Vytautas, yra klaidinga. Ji prieštarauja vienalaikių istorinių šaltinių liudijimams. Archeologiniai tyrimai galėtų labiau nušviesti šį klausimą, nes lieka neaišku, ar mūro siena ant kalno buvo pastatyta dar Gedimino valdymo metu, ar jau jo sūnų – Algirdo ir Kęstučio – laikais. Tačiau aišku, kad pasakojimas apie mūrinę pilį tik Vytauto laikais yra klaidingas!

Ramių, jaukių ir gražių Jums švenčių!
24/12/2025

Ramių, jaukių ir gražių Jums švenčių!

Šv. Rapolo bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Šnipiškėse. Jurgis Hopenas, apie 1930 m. Lietuvos nacionalinis muziejus. Ši n...
03/09/2025

Šv. Rapolo bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas Šnipiškėse. Jurgis Hopenas, apie 1930 m. Lietuvos nacionalinis muziejus.

Ši nuotrauka labai gerai iliustruoja Vilniui būdingą kontrastingą peizažo siužetą. Šalia XVIII a. pradžioje pastatyto architektūrinio ansamblio palei Nerį rikuojasi suklypę mediniai žvejų namukai. Šiandien nė žymės, kad kadaise čia tokie apskritai stovėjo, kad juose prie pat upės gyveno žmonės.

Tokie namukai toliau tęsėsi palei upę ten, kur šiandien eina Upės gatvė, kur yra universalinė parduotuvė (CUP’as). O Radisson viešbučio vietoje iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos stovėjo kelios sinagogos. Šnipiškes dar iki XIX a. buvo gausiai apgyventos žydų.

Ukmergės gatvė, ėjusi palei Rapolo bažnyčią ir vienuolyno statinius vedė link Saltoniškių ir toliau į šiaurę link Livonijos. Tai vienas svarbiausių Vilniaus istorinių kelių. Šiandien turime tik atkarpą to kelio, einant Žaliuoju tiltu nuo senamiesčio pusės.

Vilniaus panorama nuo Altarijos aukštumų.Adam Wisłocki (1888-1943). ~1920 m.Biblioteka Narodowa kolekcija. Nuotraukos fr...
29/08/2025

Vilniaus panorama nuo Altarijos aukštumų.
Adam Wisłocki (1888-1943). ~1920 m.
Biblioteka Narodowa kolekcija.

Nuotraukos fragmente, ties geležinkelių valdybos pastato kampu, matosi Antano Vivulskio projektuotos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios (A. Vivulskio ir Vytenio gatvių sankirtoje) pastoliai. Sovietmečiu vietoj bažnyčios buvo įrengti statybininkų kultūros rūmai. Jie buvo suprojektuoti taip, kad pagrindinė A. Vivulskio projektuotos bažnyčios struktūra būtų iššsaugota norint ateityje ją atstatyti. Kaip atrodytų šiandieninė Vilniaus panorama, jeigu šią bažnyčią vis dėlto būtų pavykę užbaigti, galima įsivaizduoti pažvelgus į paties projekto autoriaus nupieštą maketą.

Toje pačioje gatvėje, kur buvo projektuojama bažnyčia, tik priešingoje pusėje, buvo įsikūręs JIVO institutas. Tarpukariu tai buvo svarbiausia žydų kultūros ir istorijos tyrimų vieta visame pasaulyje. Institutas buvo sukaupęs turtingą biblioteką ir meno kūrinių kolekciją, turėjo bendradarbių visame pasaulyje. Deja, bet pastatas neišliko po II pasaulinio karo, nes buvo stipriai apgriautas per Vilniaus bombardavimą. Jo vietoje šiandien stovi daugiabučiai. Prie jų įrengta atminimo lenta.

💡Ankstyvoji Vilniaus katedra: paslaptis po pamataisLietuva neįsivaizduojama be vieno iš svarbiausių praeities simbolių -...
25/08/2025

💡Ankstyvoji Vilniaus katedra: paslaptis po pamatais
Lietuva neįsivaizduojama be vieno iš svarbiausių praeities simbolių - Vilniaus katedros. Tačiau jos ankstyvoji istorija – iki XVI a. – yra viena didžiausių mūsų praeities mįslių. Ką iš tiesų žinome apie pirmąją katedrą, pastatytą Jogailos laikais?

💡Jogailos katedra: nuo ko viskas prasidėjo?
1387 m. Lietuvos valdovas Jogaila, jau tapęs Lenkijos karaliumi, pradėjo Vilniaus katedros statybas. Dar po metų popiežiaus bulėmis ši bažnyčia gavo katedros rangą. Atrodytų, faktai aiškūs. Tačiau kyla klausimas: kaip Jogailai pavyko pastatyti tokį mūrinį pastatą per mažiau nei metus?
Viduramžiais katedrų statybos paprastai trukdavo dešimtmečius, todėl tarpukario tyrėjai spėjo, kad Jogaila galėjo pastatyti tik laikiną medinę bažnyčią. Bet ar tikrai?

💡Archeologijos staigmena
Po dabartinės katedros pamatais archeologai aptiko ankstesnio mūrinio kvadratinio pastato liekanas. Jo grindis dengė glazūruotos plytelės – prabangus sprendimas tam laikui. Vadinasi, Jogaila nestatė katedros tuščioje vietoje, o panaudojo jau stovėjusio pastato sienas.
Kas tai buvo?
• Pagonių šventykla? – XIX a. romantikų sugalvota legenda, bet archeologija to nepatvirtina.
• Pranciškonų bažnyčia, minima Gedimino laiškuose? – įdomi hipotezė, bet šaltinių neužtenka.
Greičiausiai čia stovėjo pasaulietinis pastatas, kurį Jogaila transformavo į sakralinį centrą.

💡Gaisras ir Vytauto vaidmuo
1399 m. Vilnių nusiaubė didžiulis gaisras. Katedra smarkiai nukentėjo. Nuo tada prasideda Vytauto Didžiojo vardas katedros istorijoje. Bet – ar jis ją pastatė iš naujo, ar tik atnaujino?
Rašytiniai šaltiniai Vytautą vadina katedros fundatoriumi (rėmėju, aprūpintoju), bet ne statytoju. Archeologija liudija XV a. plėtrą, bet nėra įrodymų, kad Vytautas būtų pastatęs visiškai naują gotikinę halinę katedrą.
Dar viena populiari legenda teigia, kad Vytautas katedrą statė pagal Fromborko pavyzdį, nes taip rašęs burgundų riteris Žiliberas de Lanua. Tačiau šis keliautojas nė vieno sakinio apie Vilniaus katedrą savo pasakojimuose nepaliko – tik bendrą pastabą, kad Vilniuje yra mūrinių maldos namų.

💡Kas iš tiesų buvo iki Renesanso perstatymo?
Iki didžiojo gaisro 1530 m., po kurio katedra iš esmės atstatyta Renesanso stiliumi, ji buvo mažesnė nei dabartinė. XV–XVI a. plėtra palaipsniui padidino jos ribas, bet dabartinį mastą ji pasiekė tik Renesanso ir Baroko laikotarpiu.
Jogaila buvo statytojas, o Vytautas – greičiau rėmėjas ir atnaujintojas. Tačiau tiksliai pasakyti, kiek jo indėlis keitė pastato mastą, kol kas neįmanoma. Tai lieka atvira tyrėjams.

💡Paslaptis išlieka
Ankstyvosios Vilniaus katedros istorija kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Archeologija duoda užuominas, šaltiniai – nuotrupas, o legendos užpildo, ko iš tikrųjų nežinome.
• Kas buvo tas ankstesnis mūrinis kvadratinis pastatas po katedros pamatais?
• Kuriose vietose ir kieno pastatytos buvo pirmosios jos koplyčios? Kur buvo zakristija ir iždinė?
• Kiek iš tikrųjų prie jos statybų prisidėjo Vytautas?
Į šiuos klausimus dar reikės rasti atsakymus naujuose tyrimuose. O kol kas galime būti tikri tik dėl vieno – Vilniaus katedra nuo pat savo pradžios buvo ne tik bažnyčia, bet ir paslaptis, kurią istorija saugo po akmenimis.

Tęsiant Šv. Onos bažnyčios temą, verta pastebėti, kad šio vardo bažnyčios atsiradimas Vilniuje sutapo su Šv. Onos kulto ...
13/08/2025

Tęsiant Šv. Onos bažnyčios temą, verta pastebėti, kad šio vardo bažnyčios atsiradimas Vilniuje sutapo su Šv. Onos kulto plitimu Šiaurės Europoje. Greta bernardinų vienuolijų bažnyčių neretai buvo statomos atskiros Šv. Onos koplyčios – jų pavyzdžių randame Gdanske, Poznanėje, Krokuvoje ir Torunėje.

Nuotraukose matyti Vilniaus ir Gdansko gotikiniai bernardinų ansambliai su greta pastatytomis atskiromis Šv. Onos bažnyčiomis.

Gdansko ir Vilniaus ryšiai buvo glaudūs ir gerai dokumentuoti. Žinoma, kad Aleksandro Jogailaičio dvare dirbo meistrai iš šio Šiaurės Lenkijos miesto. Jie statė ne tik valdovų rūmus, bet ir puošnius didikų bei miestiečių namus, taip pat miesto gynybinę sieną. Aleksandras ilgą laiką gyveno Vilniuje ir rūpinosi savo rezidencijos statyba. Tai suteikė gyvumo pačiam miestui: sostinė pagaliau buvo apjuosta mūrine gynybine siena, pastatyti Maskvos pirklių namai, iškilo puošnios didikų ir miestiečių rezidencijos.

Viena svarbiausių Aleksandro veiklos krypčių buvo katalikų tikėjimo sklaida tarp mieste gyvenusių stačiatikių. Šiuo tikslu neatsitiktinai pasirinkta Bernardinų konvento vieta – prie Užupio priemiesčio, Vilnios upės ir šalia stačiatikių soboro, kuris buvo pagrindinė ortodoksų maldos vieta. Aleksandras pratęsė tėvo Kazimiero Jogailaičio pradėtą misijų bažnyčios politiką, nukreiptą į bažnytinės unijos idėją bei katalikų ir stačiatikių apeigų suvienijimą.

Manoma, kad Šv. Onos bažnyčią fundavo ir aprūpino pats Aleksandras. Ji jau stovėjo 1501 m. ir išlaikė savo vėlyvosios gotikos architektūrines formas iki šių dienų. Bažnyčia natūraliai įsiliejo į bernardinų veiklos orbitą – vienuoliai ją administravo, nors formaliai ji jiems nepriklausė. Popiežius Aleksandras VI šiai Šv. Onos koplyčiai suteikė atskirą atlaidų privilegiją ir ragino tikinčiuosius gausiai ją lankyti bei remti finansiškai. Tai rodo ypatingą Aleksandro globą ir rūpestį ne tik dvasiniu, bet ir materialiniu koplyčios stiprinimu.

Įdomus konteksto akcentas – Aleksandro žmona Elena buvo stačiatikė ir meldėsi netoliese buvusiame Dievo Motinos Ėmimo į dangų sobore. Jos tėvas, caras Ivanas III, pageidavo, kad Aleksandras pastatytų žmonai cerkvę rūmų teritorijoje (Elenai buvo skirtas atskiras rūmų korpusas). Tačiau Lietuvos valdovas atsisakė, motyvuodamas, kad ankstesni valdovai buvo uždraudę statyti naujas cerkves Vilniuje. Aleksandras taip pat teigė, kad problemų kilti neturėtų, nes stačiatikių soboras yra netoli valdovų rūmų, todėl niekas nekliudys Elenai išpažinti savo tikėjimą pagal graikų apeigas.

Iš tiesų, soboras buvo gerokai nutolęs nuo valdovų rūmų. Norint ten patekti, reikėjo pereiti per Vilnią ir eiti link tuometinio miesto pakraščio – kelio, vedančio į Polocką. Ypač žiemą ar rudenį toks kasdienis maršrutas nebuvo patogus. Tačiau svarbiausia detalė – eidama melstis į stačiatikių soborą kunigaikštienė visuomet turėdavo praeiti pro naujai įkurtą bernardinų ansamblį, kuris simbolizavo ypatingą katalikybės reikšmę Vilniuje ir kartu liudijo Aleksandro vykdytą religinę politiką.

Dauguma Europos miestų savo vizitine kortele laiko monumentalias šventoves — katedras ir bazilikas, kurių šešėliai dengi...
11/08/2025

Dauguma Europos miestų savo vizitine kortele laiko monumentalias šventoves — katedras ir bazilikas, kurių šešėliai dengia ištisus kvartalus. Paryžius turi Notre-Dame, Florencija — Santa Maria del Fiore. O Vilnius?

Vilnius pasirenka ne didybę, o eleganciją ir grakštumą.

Jo simbolis — Šv. Onos bažnyčia. Nedidelė, vos 31,5 m ilgio ir 15 m pločio, ji telpa į futbolo aikštės ribas. Fasado aukštis be kryžių nesiekia 31 m. Europoje tai būtų tik koplyčia prie katedros. Ir vis dėlto, ši bažnyčia yra didinga ne savo dydžiu, o vaizduote.

Apie jos atsiradimą žinome nedaug. Manoma, kad pastatyta XV a. pabaigoje arba XVI a. pradžioje, Aleksandro valdymo metais. Architektas — tiksliai nežinomas, tarsi pasislėpęs raudonų plytų įspauduose. Galbūt būtent dėl šių aplinkybių ji apipinta legendomis, kurios, kaip ir mūro raštai, susiraizgo į painią ornamentiką.

Vakarų Europoje gotika daugiausia akmeninė. Lietuvoje — plytinė. Ši medžiaga leido Šv. Onos kūrėjui daryti tai, ko akmuo negali: kurti fasado raštus, kurie banguoja tarsi nerimastinga jūra, nuolat keičiami šviesos ir šešėlio. Kiekviena plyta čia tampa ne tiesiog statybine detale, o teptuko potėpiu.

Šv. Ona — ne gigantiška katedra, o kamerinis šedevras. Būtent jos mažas mastelis suteikia jai grakštumą: smulkūs bokšteliai, išraižytos arkos, mūro faktūra, žaidžianti su saulės šviesa. Čia architekto fantazija nebuvo užgožta masto reikalavimų, todėl galėjo tapti gryna forma.

Ši bažnyčia įrodo paprastą tiesą: grožiui nereikia dydžio. Pakanka plytų, išmonės ir gebėjimo sukurti kūrinį, kuris nesivaržo su miestu, bet įsilieja į jo audinį.

Ir galbūt šiandienos architektams verta prisiminti Šv. Oną. Kad miestams reikia ne tik stiklo bokštų, bet ir tokių kamerinių, jaukių nedidelio mastelio kūrinių, kurie priverčia žmogų sustoti, pakelti akis ir pamatyti, kaip plyta gali tapti poezija. Ir kartais būtent tokia poezija tampa tikru miesto simboliu.

Kučkuriškių popieriaus fabrikas buvo bene pirmasis Lietuvoje, pradėjęs veikti dar 19 a. pirmoje pusėje. Fabriką 1823 m. ...
15/07/2025

Kučkuriškių popieriaus fabrikas buvo bene pirmasis Lietuvoje, pradėjęs veikti dar 19 a. pirmoje pusėje. Fabriką 1823 m. įkūrė dvarininkas Wojciechas Puslovskis, turėjęs žemės vaizdingoje vietoje prie Vilnios upės.

Prie Vilnios upės vėliau įsikūrė daugiau pramonės objektų, todėl galima pažygiuoti jos apylinkėmis ir susipažinti su Vilniaus pramonės istorija.

Karolinka - 19 a. antroje pusėje suformuotas kaimas ant kalvų prie Neries upės. Šiandien neliko nė pėdsako, kad toks kai...
10/06/2025

Karolinka - 19 a. antroje pusėje suformuotas kaimas ant kalvų prie Neries upės. Šiandien neliko nė pėdsako, kad toks kaimas kadaise čia buvo. Bet Karoliniškių mikrorajonas vardą gavo būtent iš čia.

Traidenio sostinėje.Kernavė - nuostabi gamtos ir istorijos sintezė.
04/06/2025

Traidenio sostinėje.

Kernavė - nuostabi gamtos ir istorijos sintezė.

Address

Liejyklos 6-13
Vilnius

Telephone

+37067226102

Website

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Šiaurės arka posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Business

Send a message to Šiaurės arka:

Shortcuts

Share

Category